Kai KTU Biomedicininės inžinerijos instituto (BMII) vadovas prof. dr. Vaidotas Marozas prisimena savo kelią į Universitetą, jis kalba ne apie pareigybes, o apie pasirinkimą. 1995-aisiais į doktorantūrą jį atvedė aiškus vidinis sprendimas nepasirinkti rutinos – darbo, kuriame laukiama vakaro ar penktadienio.
Per tris dešimtmečius keitėsi technologijos, infrastruktūra, tarptautinės partnerystės, projektų mastas. Tačiau, pasak profesoriaus, esmė liko ta pati: žmonės, kurie suteikia kasdienybei prasmės, ir smalsumas, be kurio universitetas netenka savo variklio. Šis pokalbis – apie mokslo kultūrą, bendrystę ir prasmingą kelionę laiku, kurioje svarbiausiu išlieka žmogus.
– Kada pradėjote dirbti KTU ir kokios priežastys lėmė šį jūsų pasirinkimą?
– KTU pradėjau dirbti 1995 m., kai įstojau į doktorantūrą. Tuo metu doktorantūra buvo laikoma darbu ir mes patys jautėmės nebe studentai, o darbuotojai. Mano pasirinkimą lėmė du dalykai: sėkmingai parengtas ir apsigintas magistro baigiamasis darbas (vadovas prof. Algimantas Čitavičius) ir nusivylimas pirmuoju darbu automatikos inžinieriumi įmonėje „Lietuvos energija“.
Magistro darbo rengimo laikotarpis buvo išskirtinis: trys magistrantai dalijomės profesoriaus kompiuteriu, kiekvienam buvo skirta po 8 valandas per parą slenkančiu grafiku. Iki šiol prisimenu rytą, kai atėjęs į savo pamainą radau kolegą užmigusį ant grindų – nuoširdžiai stebėjausi, kaip galima taip švaistyti laiką, kai kiti laukia eilėje dirbti!
Tais metais visiškai pasinėriau į tyrimus: daug laiko praleidau bibliotekose, prirašiau sąsiuvinius užrašų, mokiausi programuoti ir tobulinau anglų kalbą. Buvau tikroje „srauto“ būsenoje – vakarai, naktys ir savaitgaliai tarsi neegzistavo, bet svarbiausia – aš puikiai jaučiausi.
Pradėjęs dirbti pirmąjį inžinieriaus darbą greitai supratau, kad kasdienybė visai kitokia: ryte kolegos ateina į darbą laukdami vakaro, o pirmadienį – penktadienio. Jaunam žmogui tai buvo rimtas signalas – tokiame darbe beliktų laukti pensijos. Todėl paskutinę dieną suspėjau surinkti dokumentus ir pateikti juos doktorantūros priėmimo komisijai. Matyt, mane vedė troškimas sugrįžti į tą srauto būseną, kurią buvau patyręs rengdamas magistro darbą.
– Ką labiausiai vertinate savo darbe – žmones, stabilumą, prasmingumą, galimybę prisidėti prie pokyčių?
– Rinkčiausi visų šių aspektų derinį, tačiau svarbiausias jame – žmonės. Būtent kolegos ir studentai kuria atmosferą, kuri įkvepia, palaiko ir kasdienybei suteikia prasmės.
Ne mažiau svarbus man ir darbo prasmingumas. Dirbdamas naujų medicininių technologijų kūrimo srityje matau aiškų savo veiklos poveikį – prisidedu prie žinių kūrimo, talentų ugdymo ir ateities sprendimų žmonių sveikatai gerinti.
Stabilumas universitete suteikia saugumo jausmą ir leidžia nuosekliai augti tiek profesiškai, tiek asmeniškai. O galimybė prisidėti prie pokyčių – tai privilegija, kuri skatina iniciatyvą ir kūrybiškumą. Tuomet jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir aktyviu ateities kūrėju.
– Gal pamenate savo pirmąją darbo dieną universitete, kaip atrodė aplinka ir jus supantys žmonės?
– Savo pirmąją dieną universitete sieju su studijų pradžia 1989 metais. Puikiai įsiminė rugsėjo 1-oji Radioelektronikos fakultete ir drąsinanti tuometinio dekano Stasio Mickūno kalba. Tą dieną visai nesvarbūs atrodė nei ilgi, tamsūs koridoriai, nei gerokai pasenusi laboratorijų įranga – atrodė, kad kitaip tiesiog ir būti negali.
Kartais pagalvoju, ar dabartiniai pirmakursiai iš tiesų suvokia, kaip viskas pasikeitė ir kokią didelę vertę šiandien gauna? Eidamas Studentų gatve kartais net sau įgnybiu – vien tam, kad priminčiau sau, kaip smarkiai ji pagražėjo.
Ryškiai atsimenu 2011-ųjų lietingą lapkritį, kai su dviem profesoriais iš Lundo ir Saragosos universitetų mums teko šokinėti per balų „saleles“ – šaligatviuose išdėliotus akmenis. Tuomet buvo šiek tiek gėda, tačiau nejaukumą išsklaidė žmogiškas profesorių patarimas: „Prisiminkite vaikystę ir mėgaukitės!“.
Šiandien situacija visai kita – ramia širdimi sau leidžiame organizuoti didelių „Europos Horizontas“ projektų partnerių susitikimus Kaune, nes esame tikri, kad atsiliepimai bus tik teigiami.
– Kaip per laiką keitėsi jūsų pareigos ir atsakomybės?
– Pabaigus magistrantūros studijas, į savo laboratoriją dirbti ir studijuoti doktorantūroje mane priėmė prof. Arūnas Lukoševičius. Iki šiol puikiai prisimenu jo paskaitas – ypač pasakojimus po konferencijų užsienyje, maždaug 1991–1992 metais. Per vieną tokią paskaitą jis parodė blizgantį apvalų daiktą – kompaktinį diską (CD) – ir pasakė, kad jame tilptų 100 knygų. Tą akimirką tai atrodė neįtikėtina!
2001 m., apsigynęs daktaro disertaciją, pradėjau pedagoginę veiklą. Tuomet jaunas lektorius būdavo grūdinamas iškart: skaičiau srautines paskaitas daugiau nei šimtui studentų, o kiekvieną šeštadienį vedžiau užsiėmimus ir laboratorinius darbus neakivaizdinių studijų studentams. Studentų buvo daug, todėl teko įsitraukti į įvairius kursus, kuriuos skaitė lekt. Stasys Zajankauskas, doc. Edvardas Ibenskis, prof. Vytautas Dumbrava, prof. Vytautas Dailidėnas ir prof. Romanas Krivickas. Su prof. R. Krivicku ryšius palaikau iki šiol.
Šis laikotarpis išmokė operatyviai mokytis ir įsisavinti žinias, rodyti iniciatyvą ir siūlyti pokyčius, ypač diegiant naujas technologijas – „Matlab“ programinę įrangą bei tuometes virtualaus mokymosi platformas, pavyzdžiui, „WebCT“. Vyresni kolegos palaikė mano idėjas, niekada jų nekritikavo. Tik dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, suprantu, kokia svarbi buvo ši pagarba jaunatviškam entuziazmui. Juk iniciatyvai užgesinti kartais pakanka vieno žodžio ar kreivos šypsenos.
2015 m. pradėjau eiti profesoriaus pareigas, tačiau didžiausi lūžiai įvyko 2016-ųjų pabaigoje, kaip tapau KTU Biomedicininės inžinerijos instituto direktoriumi. Tuomet atsakomybė smarkiai išsiplėtė: reikėjo rūpintis nebe tik savo moksliniu darbu, bet ir visu kolektyvu, užtikrinti projektų tęstinumą, finansavimą, koordinuoti veiklas. Tai buvo virsmas nuo kasdienių užduočių vykdymo prie vizijos ir strategijos kūrimo.
Tuo metu priėmiau strateginį sprendimą, kad institutas privalo orientuotis į tarptautiškumą: skatinti darbuotojus dalyvauti pasaulinėse konferencijose, vykti į stažuotes, jungtis į tarptautinius tinklus ir rengti aukšto lygio publikacijas. Plėtojosi ilgalaikiai ryšiai su Lundo universitetu, o taip pat užsimezgė naujos partnerystės su Saragosos, Vienos ir Kembridžo universitetais.
– Kokie pokyčiai universitete jums labiausiai įsiminė?
– Per tiek metų universitete mačiau daugybę pokyčių, tačiau ryškiausiai įsiminė keli: technologinis šuolis, bendruomenės kultūros kaita ir fizinis aplinkos atsinaujinimas.
Pirmiausia – neįtikėtinai spartus procesų modernėjimas. Prisimenu laikus, kai nemaža dalis darbų buvo atliekama rankiniu būdu, o šiandien didžioji dalis procesų vyksta skaitmeninėje erdvėje. Tai ne tik pagreitino procesus, bet ir išlaisvino mus nuo perteklinio administravimo, leisdama daugiau laiko skirti mokslo turiniui.
Kartu su technologijomis keitėsi ir pati bendruomenė: Universitetas tapo atviresnis, labiau bendradarbiaujantis ir tarptautiškesnis. Jaunesnės kartos įneštos dinamikos ir patyrusių kolegų stabilumo dermė suformavo modernesnę, partneryste grįstą darbo aplinką.
Galiausiai neatpažįstamai pasikeitė ir pats Universiteto veidas. Modernios laboratorijos bei nauji ir atnaujinti pastatai, sutvarkyta aplinka pakeitė ne tik estetinį vaizdą, bet ir vidinę nuotaiką – šiandien aiškiai jauti, kad dirbi inovatyvioje vietoje, žengiančioje koja kojon su pasaulio mokslo tendencijomis.
Šį kokybinį šuolį ypač vertina svečiai iš užsienio universitetų. Bendraudamas su tarptautiniais partneriais pastebėjau, kad tik nedidelė jų dalis yra buvę Lietuvoje ar kitose Baltijos šalyse, todėl, siekdami reprezentuoti KTU, Kauną ir visą šalį, dažnai patys inicijuojame projektų konsorciumų susitikimus rengti būtent čia. Visada malonu girdėti pagyras KTU infrastruktūrai ir matyti, kad svečių akyse griūva seni stereotipai apie Lietuvą kaip „Rytų Europos šalį“.
– Gal per jūsų darbo metus nutiko įvykis ar projektas, kuriuo iki šiol didžiuojatės?
– Esminis lūžis įvyko 2013–2016 m., įgyvendinant tarptautinį Europos FP7 programos projektą CARRE (tema „Inkstų ir širdies ligomis sergančių pacientų sveikatos stebėsenos technologijos“). Tai buvo pirmoji mūsų akistata su vakarietiškais darbo metodais ir aukštais kokybės reikalavimais: pamatėme, kaip vyksta bendradarbiavimas, kaip sprendžiamos sudėtingos situacijos ir kaip nuosekliai siekiama rezultato.
Būtent šio projekto metu gimė apyrankės, stebinčios širdies aritmiją, idėja. Nors 2014 m. Sevilijoje pristatytas prototipas sulaukė aštrios kritikos dėl neva abejotino patikimumo, mes tikėjome savo sprendimu. Istorija baigėsi sėkmingai: apyrankę komercializavo Lietuvos įmonė „Teltonika Telemedic“, o tuometinis aštrus kritikas – profesorius iš Tamperės universiteto – šiandien yra geras mūsų instituto bičiulis, su kuriuo kartu vykdome naujus projektus.
CARRE projekto metu taip pat sukūrėme išmaniąsias svarstykles, vertinančias daugiau nei dvidešimt sveikatos parametrų, pavyzdžiui, pulsinės bangos sklidimo greitį susijusį su kraujagyslių senėjimu. Nors jų komercializuoti nespėjome – tai padarė kita įmonė, projekto metu su mumis komunikavusi ir skaičiusi viešas projekto ataskaitas, Europos Komisijos ekspertai projektą įvertino aukščiausiu „Excellent“ balu.
Didžiausia šios patirties vertė – užmegzti ryšiai. Prie to labai prisidėjo projekto koordinatorė – Demokrito universiteto prof. Eleni Kaldoudi – bei puikūs, iniciatyvūs partneriai, kurie dirbo taip aktyviai, kad sukūrė net daugiau rezultatų, nei buvo numatyta plane.
Su projekto koordinatore prof. Eleni Kaldoudi bendradarbiavome toliau, kartu rengėme paraiškas, kol galiausiai 2024 m. vėl laimėjome finansavimą. Šiuo metu kartu vykdome „Europos Horizonto“ projektą, skirtą giliųjų venų trombozės stebėsenai. Tai įrodo, kad mokslinė partnerystė yra ilgalaikis procesas, grindžiamas abipusiu pasitikėjimu.
– Ar yra kolegų, vadovų, kurie jus labiausiai įkvėpė?
– Per tiek metų universitete sutikau daugybę žmonių, palikusių ypatingą pėdsaką. Mane įkvėpdavo nebūtinai aukštas pareigas užimantys asmenys, o tie, kurie savo pavyzdžiu – tyliai, bet labai aiškiai – rodė, ką reiškia tikras profesionalumas ir žmogiškumas.
Buvo kolegų, netgi mano paties doktorantų, kurie įkvėpė savo entuziazmu. Jie gebėdavo net sudėtingiausią situaciją paversti galimybe. Taip pat esu dėkingas universiteto vadovams, kurie įkvėpė pasitikėjimo savimi ir paskatino 2016-aisiais imtis atsakomybės vadovauti institutui. Tiek Biomedicininės inžinerijos institute, tiek Elektros ir elektronikos fakultete visada labiausiai vertinau paprastą žmogišką gerumą: nuoširdų palaikymą, pagarbą ir gebėjimą išklausyti.
Labai didelę įtaką man padarė ir akademiniai kolegos iš užsienio. Ypatingą vietą čia užima prof. Leifas Sörnmo iš Lundo universiteto, kuris mane, dar jauną doktorantą, 1997 m. priėmė savo globon. Vaisingas profesinis ryšys (dvi knygos, daugiau kaip 20 bendrų publikacijų, prisidėjo prie trijų mano doktorantų ir prie dviejų mano doktoranto doktorantų rengimo) bei asmeninė draugystė tęsiasi iki šiol. Kitais metais švęsime trisdešimties metų bendradarbiavimo jubiliejų. 2019 m. profesoriui buvo suteiktas ir KTU garbės daktaro vardas.
Daug profesinės išminties taip pat sėmiausi iš prof. Eugenijaus Kaniušo (Vienos technikos universitetas), dr. Peter Charlton (Kembridžo universitetas) bei anksčiau minėtos prof. Eleni Kaldoudi. Galėčiau apibendrinti, kad mane labiausiai įkvėpė ne vienas konkretus žmogus, o skirtingų žmonių savybės – nuo profesionalumo iki žmogiškumo.
– Kaip per visus metus universitete keitėsi darbo kultūra ir kolegų bendravimas?
– Organizacijos kultūra ir kolegų bendravimas – bene lėčiausiai kintantys elementai, ypač tokioje akademinėje aplinkoje kaip universitetas. Pradžią šiai kultūrai paprastai duoda jos kūrėjai, o vėliau ji natūraliai įsišaknija kasdieniuose įpročiuose, tradicijose ir nerašytose taisyklėse. Vis dėlto kiekvienas naujas vadovas, atsinešdamas savo vertybinį suvokimą, įneša tam tikrą indėlį, tad organizacija pamažu evoliucionuoja.
Pastebėjau, kad bėgant metams bendravimo kultūra Universitete keitėsi visais lygiais: tarp vadovybės ir padalinių, tarp pačių kolegų bei, galiausiai, tarp dėstytojų ir studentų. Nors pamatinės vertybės išliko panašios, iš esmės pasikeitė kasdienė bendravimo dinamika. Nuo labiau formalaus, kartais net atsargaus tono, pereita prie atviresnio, komandinio ir praktiško bendradarbiavimo. Šiandien mums tapo svarbus ne tik pasiektas rezultatas, bet ir pats tarpusavio santykis bei procesas, kurį išgyvename kartu.
– Ką jums reiškia būti universiteto dalimi – ar tai tik darbas, ar ir gyvenimo dalis?
– Vienareikšmiškai – man buvimas universiteto dalimi yra didelė gyvenimo dalis.
– Kas jums labiausiai patinka universiteto bendruomenėje ir kokios KTU tradicijos jus labiausiai žavi?
– Universiteto bendruomenę geriausiai suartina ne tik bendras darbas, bet ir akimirkos, kai atsitraukiame nuo kasdienės rutinos. Mane labiausiai žavi KTU gebėjimas kurti bendrystę per įvairias nerutinines veiklas: nuo bendro strategijos kūrimo darbo grupėse ir tarpdisciplininių projektų iki mokymų ar kvalifikacijos kėlimo kursų.
Ypatingą vietą užima tradicijos, kurios simboliškai įprasmina mūsų pastangas – tai diplomų įteikimo šventė, kalėdinės ir vasaros šventės, suburiančios visą bendruomenę. Jos leidžia stabtelėti, neoficialioje aplinkoje pasidžiaugti pasiekimais ir pajusti, kad esame vieninga komanda, kurią jungia ne tik bendros erdvės, bet ir bendri tikslai.
– Kuo KTU išsiskiria iš kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų?
– KTU iš kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų išsiskiria savo prigimtimi – esame inžinerinių ir technologinių mokslų ašis. Esame arčiau realių sprendimų: nuo mokslinių tyrimų taikymo ir išradimų iki prototipų bei galutinių produktų kūrimo.
Privalome ir toliau kryptingai stiprinti savo stiprybes: ugdyti verslumą, rengti aukščiausios kvalifikacijos inžinierius, vykdyti aukšto lygio mokslinius tyrimus ir plėtoti technologijų komercializavimo kompetencijas. Tik taip galime tapti tikru inovacijų fabriku Lietuvoje, savo dvasia ir pasiekimais prilygstančiu tokiems mokslo centrams kaip Izraelio technologijų institutas „Technion“ ar JAV esanti „MIT Media Lab“. Tai – mūsų kelias į ateitį.
– Ar šiandieninis jaunimas mato universitetą taip pat, kaip jūs jį matėte savo karjeros pradžioje?
– Šiandienos jaunimas, kaip ir mano karjeros pradžioje, yra labai įvairus, tačiau toli gražu ne visi išlaikytų vadinamąjį „Zefyro testą“ – gebėjimą atidėti greitą atlygį vardan didesnio tikslo ateityje.
Mano studijų laikais nemažai kolegų aukodavo paskaitas dėl greito uždarbio: vykdavo pirkti prekių į užsienį, vėliau stovėdavo turguose. Šiandien galimybių iškeisti studijas į „užklasinę darbinę veiklą“ yra nepalyginamai daugiau. Puiku, jei studentas pradeda dirbti vyresniuose kursuose ir renkasi įmones, siūlančias realias augimo perspektyvas. Tačiau savo studentus visada motyvuoju pirmiausia atsidėti studijoms. Primenu jiems paprastą faktą: dirbti jie dar tikrai suspės. Sparčiai ilgėjant reikalaujamam darbo stažui, iki pensijos jiems gali tekti dirbti dar 60 ar net 70 metų, tad universitetas yra tas laikas, kurį verta išnaudoti savo intelektualinio kapitalo kūrimui.
– Ką laikytumėte svarbiausia vertybe, kurią universitetas turėtų išsaugoti ir ateityje?
– Svarbiausia vertybė, kurią Universitetas privalo išsaugoti, mano nuomone, yra smalsumas. Būtent jis visada buvo KTU pagrindas – variklis, skatinantis ne tik studentus, tiek visus darbuotojus ieškoti naujų idėjų, nebijoti klausti, diskutuoti ir kurti.
Smalsumas ne tik augina inovacijas ar atveria kelius tarpdisciplininėms iniciatyvoms, bet ir padeda Universitetui išlikti gyvam. Jeigu išsaugosime smalsumą, kartu išliks ir visa jį lydinti kultūra: drąsa eksperimentuoti, atvirumas naujoms patirtims bei gebėjimas mokytis iš pokyčių, neprarandant akademinės dvasios. Tai vertybė, kuri jungia gilias tradicijas su ateities vizija ir leidžia Universitetui nuolat augti, vis atrandant save iš naujo.
– Ar yra kas nors universitete, kas per tiek metų beveik nepasikeitė?
– Rodos, kad per mano buvimo universitete metus beveik nepasikeitė tas nuolatinis noras ieškoti atsakymų ir gyva akademinio smalsumo dvasia, kuri jungia visas darbuotojų ir studentų kartas.
– Jei reikėtų apibūdinti savo laiką KTU trimis žodžiais, kokie jie būtų?
– Prasminga kelionė laiku.
– Kaip įsivaizduojate KTU po 20 metų?
– Fizikas Nilsas Boras yra taikliai pastebėjęs, kad „prognozuoti sunku, o ypač – ateitį“, tačiau vis dėlto leisiu sau pasvajoti.
Po dvidešimties metų KTU matau kaip modernų, tarptautinį ir itin glaudžiai su verslu bei visuomene susietą universitetą, kuris ne tik reaguoja į pokyčius, bet ir pats juos diktuoja. Technologijų pažanga, dirbtinis intelektas ir globalizacija neišvengiamai keis studijų turinį bei formas, tad Universitetas taps dar lankstesnis: daugiau individualizuotų studijų kelių, tarpdisciplininių programų ir mokymosi visą gyvenimą galimybių. Tai bus stipri tarptautinė bendruomenė, kurioje išmanios laboratorijos ir virtualios erdvės susijungs į vientisą hibridinio mokymosi ekosistemą.
Vis dėlto svarbiausia, kad KTU išlaikytų savo vertybinį pagrindą – kritinį mąstymą, atsakomybę, kūrybiškumą ir drąsą eksperimentuoti. Sakoma, „Geriausias būdas nuspėti ateitį – ją sukurti“, todėl manau, kad KTU rytojus tiesiogiai priklauso nuo mūsų šiandieninių sprendimų: kiek investuosime į kokybę, inovacijas ir, svarbiausia, atvirumą pokyčiams.
– Ko palinkėtumėte naujiems darbuotojams, kurie dar tik pradeda savo kelią universitete?
– Naujiesiems darbuotojams, kurie tik žengia pirmuosius žingsnius Universitete, visų pirma norėčiau palinkėti drąsos. KTU – tai erdvė, kurioje susitinka pačios įvairiausios patirtys ir idėjos, todėl čia atsiveria beribės galimybės augti. Nebijokite jomis pasinaudoti: klauskite, siūlykite, ieškokite, o kartais – ir klyskite. Juk daugybė didžiųjų mokslo atradimų gimė būtent per klaidą.
Taip pat linkėčiau atsinešti smalsumo. Universitetas gyvena nuolatiniu judėjimu: keičiasi technologijos, tyrimų kryptys, studijų metodai, o kartu keičiamės ir mes patys. Smalsumas padeda ne tik neatsilikti nuo pokyčių, bet ir patiems juos kurti.
Nepamirškite ir prasmės, nes darbas universitete – tai ne tik užduotys ir terminai. Tai reali galimybė prisidėti prie jaunų žmonių augimo, mokslo pažangos ir visuomenės ateities.
Galiausiai, linkiu tiesiog matyti žmogų šalia. Nepamirškite padėkoti kolegoms už pagalbą atliekant tyrimus, rengiant straipsnį ar projekto paraišką, už konstruktyvią kritiką, bet taip pat – nusišypsoti ir padėkoti valytojai už švarias universiteto grindis ar virėjai už skanų maistą. Šiame technologijų ir aukštojo mokslo pasaulyje būtent paprastas žmogiškumas išlieka didžiausia vertybe.
Dėkojame profesoriui už atvirą ir įkvepiantį pokalbį. Linkime, kad smalsumas ir drąsa ieškoti naujų sprendimų ir toliau vestų jus bei jūsų komandą į prasmingus mokslo atradimus!
